Šis romanas - antroji detektyvinės trilogijos apie vienuolę Pelagiją dalis. Pirmoji - "Pelagija ir baltas buldogas". Šį kartą Pelagija išsprendžia mįslę, kurią bandydami įminti nukentėjo du valstybinės tarnybos pareigūnai, jau pažįstami iš pirmosios knygos. Vienas jų žuvo keistomis ir net mistiškomis aplinkybėmis, kitas ne mažiau paslaptingomis aplinkybėmis išprotėja.Kad ir kaip neįprasta, giliai tikinti jauna moteris, vienuolė pasirodo mažiausiai linkusi į mistifikavimą, jos gebėjimas išlaikyti šaltą protą padeda atrasti vienintelį teisingą mįslės sprendimą.
Regzdamas intrigą Borisas Akuninas šiame romane perspjovė patį save (vos neparašiau - peržengė sveiko proto ribas :) ). Puikiai iliustravo, kaip žmogaus protas linkęs bet kokiam įvykiui, kurio priežasčių nesuprantame, suteikti mistinį atspalvį.
Matome tik tai, ką norime matyti. Viskas kas vyksta aplinkui, gali turėti begalę priežasčių, bet kiekvienas žmogus pasirinks tą, kuri labiausiai atitiks jo vidines nuostatas, polinkius, įsitikinimus.
Smagi, nors šiek tiek ir kraupoka knyga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą