Kristina Sabaliauskaitė
Silva Rerum - daiktų miškas (lot.) iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, kurioje surašomi ne tik gimimai, mirtys, bet ir viskas, kas šeimos galvai pasirodo reikšminga, įsimintina ar šiaip verta perduoti kitai kartai.
Dauguma jau perskaitė ne tik pirmą, bet ir antrą, o gal ir trečią dalį, o aš štai tik dabar prisiruošiau paimti į rankas. Ir beje, jei ne įprotis skaityti viską, kas yra išreikšta raidėmis (perskaitau net prierašą prie e. paštu siunčiamų prisegtų dokumentų - this message is ready to be sent with the following file or link attachments... ir tik toje vietoje dažniausiai suvokiu, kad ten nėra svarbios informacijos, bet čia ne apie tai), po vaizdingo yrančio katino lavonėlio aprašymo ir detalių apie prievartaujamas ir žudomas moteris, į sieną trankomus vaikus ir vaizdingas "apsitriedimo" scenas. kurios naudojamos laikmečio vaizdavimo ir istorinio konteksto įspūdžiui sustiprinti, jutau pagundą dėti knygą į šalį. Bet nepadėjau.
Knygoje daugybė istorinių asmenybių pavardžių, bet tikrai nemanau, kad ją reikėtų skaityti kaip istorinį vadovėlį. Juo labiau, kad aukštesniojo luomo papročių laisvumas ir aprašomos scenos gal ir galėjo vykti barokiniame Vilniuje, bet lygiai taip pat smagiai gali vykti ir šiuolaikinėje sostinėje, už uždarų durų "elito" vakarėliuose.
Aprašomo auksinio jaunimo išdaigos tiek jau to, per daug nenustebino, bet scena, kai iki tol į šventąsias pretendavusi vienuolyno novicė slapta bažnyčioje susitikusi su antrą kartą apskritai matomu jaunikaičiu, ir pirmą kartą su juo prakalbusi, puola ne tik jį bučiuoti, glamonėti, bet liesti intymias vietas (nes mat gyvenime gali tokia proga daugiau ir nepasitaikyti), pasirodė taip toli nutolusi nuo realybės, kaip barokinis Vilnius nuo dabartinio.
Knygoje panaudoti visi bestselerio atributai - erotika, seksas, stilinga paleistuvystė, gyvenimo nuskriaustas ir į klystkelius pasukęs patrauklus jaunuolis, nekalta, bet aistringa (oksimoronas?) ir pati to nesuvokianti mergina, kurios vienas žvilgsnis sutramdo ir į tiesų kelią nukreipia "blogą vaikiną", o jai pačiai padeda išsilaisvinti iš patirtos vaikystės traumos (čia svarbų vaidmenį vaidina vargšo kačiuko lavonėlis) suformuotų klaidingų pasirinkimų.
Nepaisant viso intriguojančio paviršinio puikybės, prietarų, meilės, klaidingų pasirinkimų, lūkesčių, tikėjimo ir gyvenimo peripetijų, pagrindinis knygos veikėjas vis tik išlieka Vilnius - nusiaubtas, apgriautas, degintas, bet gyvas. Miestas netarnaujantis dekoracija veiksmui, greičiau jau atvirkščiai. Ir nors siužetas ir užsimezga, ir baigiasi kaime, tai tik dar labiau paryškina miesto, gyvenančio savo, nepriklausomą gyvenimą, istoriją.
