Pirmiausia, apie tai, ko nesitikėjau iš šios knygos ir ką radau.Tikrai nesitikėjau naivumo ir nuoširdaus tikėjimo.
Man Akuninas visada asocijavosi su meistrišku, kiek manieringu siužeto dėstymu; netikėtu, kiek netradicišku matymo kampu. Visa tai taip pat yra. Jaučiama ir atvira rašytojo simpatija pagrindinei romano veikėjai - vienuolei Pelagijai. Tačiau šį kartą siužeto linija nuklysta dar toliau. Paliečiamos tikėjimo, stebuklo, religinių tradicijų temos.
Pagrindiniai knygos klausimai:
1. Kam gali ryžtis žmogus, kad išgelbėtų tą kurį myli, kuriuo tiki?
2. Ar religiniai ritualai ir tradicijos neužgožia pačios tikėjimo esmės?
3. Kas nutiktų, jei valdžios atstovai dar kartą suimtų pranašą, kuris skelbia paprastas, bet neginčijamas tiesas, kalba apie tradicinių religinių dogmų klaidingumą, kiekviename žmoguje įžvelgia gėrio ir blogio pradus ir teigia, kad nėra blogų žmonių.
Jums tai kažką primena?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą