Druska jūrai

Ruta Sepetys

BEST YOUNG ADULT FICTION of the 2016 Goodreads Choice Awards
CARNEGIE MEDAL
Jei trumpai - tai knyga, kurią reikia perskaityti.
Jau esu rašiusi, kad mano manymu, yra neteisinga skirstyti literatūrą į vaikų, jaunimo ir suaugusių. Arba tai literatūra, arba ne. Šiuo atveju, tai tikrai literatūra.

Ir ne tiek svarbu turinys ir pasirinkti veikėjai. Svarbi istorinė atmintis. Svarbu,tai, kad pasakojant istoriją svarbiausiu veikėju išlieka žmogiškumas, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, pasirinkimai, kuriuos kiekvienas darome ar darytumėme; viltis, net ir kelionėje į niekur; atmintis, kuri labai patogiai leidžia pamiršti tai, ko nenorime prisiminti, ar pakeisti vienus prisiminimus kitais, nutylėti, tai, kas leistų suabejoti mūsų žmogiškumu, pateisinti tai, ko nebegalima pakeisti.

Atvirai - skaitant skauda. Bet tuo skausmu autorė nesimėgauja, tik suteikia galimybę stebėti ir matyti, o svarbiausia jausti.

Maro diena

Andrius Tapinas

Veiksmo vieta: Vilnius, Kaunas, Londonas, Konstantinopolis. Ne visai tokia seka, bet tiek jau to.

Negalinti nerašyti Žemaitė vadovaujanti žvalgams ir sugebanti ne tik išgyventi pasmerktame mieste, bet ir gelbėti kitus. "Taigi taigi, kaipgis". Magas M.K.Č. Taip taip Čiurlionis.Keliais sraigteliais per daug turintis Leninas. Demonai, nemirėliai. Cheminė avarija. Kirviai vietoj rankų. Indėnų legendose gyvenantis priešų naikintojas, kuriam kaunantis rankos ir ginklai švyti mėlynai (genetiškai modifikuotas hobitas :D ) Bokštas su šviečiančiu rutuliu irgi kažkur jau girdėtas. Geriau jau būtų tikęs koks laimės žiburio analogas.Ir iš vis, nežinau kaip į tai reaguoja kauniečiai, bet šitaip suniokoti miestą, vienus gyventojus išskersti, kitus paversti zombiais... :)

O bet tačiau, net ir sunkiai aprėpiama geografija ir galybė veikėjų, dvasių ir demonų netrukdo mėgautis nuotykiais.
Aš asmeniškai laukiu tęsinio. Ir tikiuosi autorius nepagavo sostų karuose įsigalėjusio užkrato - nei iš šio, nei iš to atsikratyti pagrindinių veikėjų. Suprantu, kad sykį pajutus kraują, sunku sustoti, bet vis tik - dar neatleidau už Milą. Negi sunku buvo įtaisyti mergaitei naują širdį? Nei sąžinės, nei moralinio veido :D

Ačiū autoriui už padovanotą galimybę mėgautis akmens ir garo miestų istorijomis - skaityti lietuvišką knygą, be įsijautimo į nežemišką kančią, be reikšmingų pauzių, lyrinių nukrypimų ir neišvengiamų pragaro kančių nuojautų.

Silva Rerum

Kristina Sabaliauskaitė

Silva Rerum - daiktų miškas (lot.) iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, kurioje surašomi ne tik gimimai, mirtys, bet ir viskas, kas šeimos galvai pasirodo reikšminga, įsimintina ar šiaip verta perduoti kitai kartai.


Dauguma jau perskaitė ne tik pirmą, bet ir antrą, o gal ir trečią dalį, o aš štai tik dabar prisiruošiau paimti į rankas. Ir beje, jei ne įprotis skaityti viską, kas yra išreikšta raidėmis (perskaitau net prierašą prie e. paštu siunčiamų prisegtų dokumentų - this message is ready to be sent with the following file or link attachments... ir tik toje vietoje dažniausiai suvokiu, kad ten nėra svarbios informacijos, bet čia ne apie tai), po vaizdingo yrančio katino lavonėlio aprašymo ir detalių apie prievartaujamas ir žudomas moteris, į sieną trankomus vaikus ir vaizdingas "apsitriedimo" scenas. kurios naudojamos laikmečio vaizdavimo ir istorinio konteksto įspūdžiui sustiprinti, jutau pagundą dėti knygą į šalį. Bet nepadėjau.

Knygoje daugybė istorinių asmenybių pavardžių, bet tikrai nemanau, kad ją reikėtų skaityti kaip istorinį vadovėlį. Juo labiau, kad aukštesniojo luomo papročių laisvumas ir aprašomos scenos gal ir galėjo vykti barokiniame Vilniuje, bet lygiai taip pat smagiai gali vykti ir šiuolaikinėje sostinėje, už uždarų durų "elito" vakarėliuose.

Aprašomo auksinio jaunimo išdaigos tiek jau to, per daug nenustebino, bet scena, kai iki tol į šventąsias pretendavusi vienuolyno novicė slapta bažnyčioje susitikusi su antrą kartą apskritai matomu jaunikaičiu, ir pirmą kartą su juo prakalbusi, puola ne tik jį bučiuoti, glamonėti, bet liesti intymias vietas (nes mat gyvenime gali tokia proga daugiau ir nepasitaikyti), pasirodė taip toli nutolusi nuo realybės, kaip barokinis Vilnius nuo dabartinio.

Knygoje panaudoti visi bestselerio atributai - erotika, seksas, stilinga paleistuvystė, gyvenimo nuskriaustas ir į klystkelius pasukęs patrauklus jaunuolis, nekalta, bet aistringa (oksimoronas?) ir pati to nesuvokianti mergina, kurios vienas žvilgsnis sutramdo ir į tiesų kelią nukreipia "blogą vaikiną", o jai pačiai padeda išsilaisvinti iš patirtos vaikystės traumos (čia svarbų vaidmenį vaidina vargšo kačiuko lavonėlis) suformuotų klaidingų pasirinkimų.

Nepaisant viso intriguojančio paviršinio puikybės, prietarų, meilės, klaidingų pasirinkimų, lūkesčių, tikėjimo ir gyvenimo peripetijų, pagrindinis knygos veikėjas vis tik išlieka Vilnius - nusiaubtas, apgriautas, degintas, bet gyvas. Miestas netarnaujantis dekoracija veiksmui, greičiau jau atvirkščiai. Ir nors siužetas ir užsimezga, ir baigiasi kaime, tai tik dar labiau paryškina miesto, gyvenančio savo, nepriklausomą gyvenimą, istoriją.

Baltoji tvirtovė

Orhan Pamuk

Turkų rašytojas. Nobelio literatūros premijos laureatas.

Rytų ir vakarų priešprieša. Italas vergas ir jo šeimininkas turkas, panašūs kaip broliai dvyniai, kartu kuriantys, bandantys įtikti ir slapta daryti įtaką Pašai. O šis tiesiog smaginasi matydamas neįtikėtiną fizinį panašumą ir mąstymo, minčių, pasaulėžiūros skirtumus.


Istorinė fikcija, magiškasis realizmas, primenentis G.G. Markeso kūrybą. Medicinos, pirotechnikos ir visokios kitokios technikos atradimai ir išradimai. Astrologija, galiausiai gigantiško ginklo kūrimas. Kur prasideda vieno žmogaus individualybė, kur baigiasi kito. Kaip užvaldo baimė, kaip prisirišama prie nelaisvės.

Jei atvirai, knygą pasirinkau skaityti todėl, kad veiksmo vieta Stambulas. Miestas įsikūręs ten kur susiduria Europa ir Azija. Kur prasidėjo ir žlugo imperijos, kur išlikę tokius laikus menantys architektūros paminklai, kad net baisu pagalvoti. Lygiai prieš metus teko pasivaikščioti Stambule ir iki šiol šis miestas kelia nevienaprasmiškus jausmus. Dar vienas malonus atradimas, veiksmas knygoje persikelia ir į Edirnė, tai - miestas prie pat sienos su Bulgarija (Edirnė buvo tarpinė stotelė kitoje praėjusių metų kelionėje į Turkiją) - 1365-1453 m. buvo Osmanų imperijos sostine.


 

Kindle

Dar prieš kokį dešimtmetį, jei būčiau pasakius, kad reikia pakrauti knygą ..:D

Kindle Paperwhite 6.
Turiu dar tik savaitę, bet jau nebeįsivaizduoju kaip galėjau apsieti.

Pasakyti, kad tai patogu, tas pat kas nepasakyti nieko.
Tikrai neparašysiu daugiau, negu jau yra parašyta. Šriftą, ekrano ryškumą galima reguliuoti pagal savo poreikius. Atmintyje telpa, parašysiu paraidžiui - LABAI DAUG knygų :)

Naudingas daiktas mokantis kitos kalbos - skaitydami galite naudoti žodyną (elektroninį, esantį kindle atmintyje). Ir t.t.ir pan. Viską galite sužinoti tiesiog į google.com paieškos laukelį įrašę žodį - kindle. Dar galite pridėti paperwhite. Blyksnis ant ekrano - tik todėl, kad fotografavau su blykste. Lempos ekrane tikrai neatsispindi, akių neerzina.

Dar vienas dalykas į kurį negavau atsakymo, kai rinkaus pirkti kindle su reklamomis ar be.
Jus erzina knygų reklamos?
Manęs ne :)

Runų ženklai

Joanne Harris

Knygą pirkau su geroka nuolaida, specialiai neįpareigojančiam vasaros skaitymui. Pirkau vien todėl, kad tai Joanne Harris. Jos knygos "Šokoladas", "Penki ketvirčiai apelsino" ir "Gervuogių vynas" guli mano knygų lentynoje, skyrelyje - geros knygos. Beje iš šitų trijų geriausia laikau "Gervuogių vyną", o ne įžymųjį "Šokoladą" pagal kurią statytą filmą su Julia Binoche ir Johnny Depp matė tikrai kiekvienas. Gal todėl man ir artimesnis "Gervuogių vynas", nes skaitant susikūriau savo vaizdą, o ne derinau prie jau matyto kino filmo :)

Bet dabar tikrai ne apie tai  :)

Beveik visas mano skaitytas Joanne Harris knygas vertė skirtingi vertėjai, tad nesiimu spręsti ar skirtingų knygų poveikis, kuriamas paveikslas labiau priklauso nuo rašytojo ar vertėjo pastangų. Bet, kad knygų kalba  labai skiriasi - faktas. Galbūt taip ir turi būti.

"Runų ženklai" - istorija apie mergaitę, kuri gyvena jausdamasi svetima ne tik savo kaimelyje, bet ir savo tėvų namuose. Pažymėta pragaišties ženklu - ant delno išryškėjusia naujojo amžiaus runa ji kelia prietaringą baimę visiems aplinkiniams. Ką šis ženklas reiškia ir kokių galių jis suteikia mergaitei paaiškina į kaimelį užklydęs Vienaakis, taip pat turintis pragaišties ženklą. Mergaitė pasirodo turinti magiškų galių ir svetimšalis ją moko jomis naudotis, o vėliau ir duodamas mergaitei užduotį, kurią gali įvykdyti tik ji pati.

Siužetas jau kažkur girdėtas? Vaikas pažymėtas nesuprantamu ženklu, magiškos galios, užaugęs šeimoje, kurioje jaučiasi svetimas ir vėliau atranda žmones, kurie paaiškina jo prigimtį, na ir stebuklingi nuotykiai :) Net ant viršelio nupieštas už mergaitės besislepiantis goblinas Cukraus maišelis labai jau primena Dobi iš Hario Poterio :)

Tiesa čia nėra Hogvartso, kur Mergaitė galėtų mokytis su tokiais pat kaip ji, nėra burtų lazdelės. Bet yra runos, senieji skandinavų dievai, kurie po paskutinio Ragnaroko yra praradę didžiumą savo galių, bet vis dar bando išlaikyti pusiausvyrą tarp pasaulių. Yra ir ordinas, kuris pavaldus Bevardžiui dievui, kuris bando sunaikinti paskutinius likusius dievus, asus, vanus ir žinoma užvaldyti pasaulį, o tai gresia dar vienu Ragnaroku - pasaulio sunaikinimu.

Kuo smagi ir naudinga ši knyga. Tai kūrybiška skandinavų legendų interpretacija, supažindinanti su pagrindiniais dievais, legendose minimais įvykiais, runomis ir jų reikšmėmis. Knyga aiškiai skirta vyresniam mokykliniam amžiui. Jokių gilesnių įžvalgų ar netikėtų siužeto posūkių. Net geismo deivė Frėja aprašyta daugiau negu santūriai. Dievai ginčijasi lyg paaugliai, o juos kuo nors įtikinti ar jais manipuliuoti galėtų net šiuolaikiniai penktokai :) Tačiau, knyga tikrai skaitoma lengvai ir linksmai. Tai lengvas pramoginis romanas, suteikiantis bent kruopelę supratimo apie skandinavų legendas, o gal ir sukelsianti norą išsamiau panagrinėti pinklius dievų santykius.

Vilko valanda

Andrius Tapinas

Senai su tokiu malonumu buvau ką skaičius. Ne ne visai taip. Labai senai su tokiu malonumu skaičiau lietuvio autoriaus kūrinį.

Kas dar? Šitą knygą reikia ekranizuoti. Retai taip sakau - dažniausiai filmas sugadina tą vaizdą, kurį esu susikūrusi skaitydama.  Šį kartą manau, kad vienokio ar kitokio formato ekranizacija tik laiko klausimas.

Ryškūs charakteriai, bemaž komiksinis rašymo stilius. Netikėti žinomų istorijos ir nūdienos personažų perkėlimai į kitokį Vilnių. Tokį, kokiame norėtusi gyventi. Gyva kalba, tokia, kad nė nekyla abejonių jog laumžirgiu virš Vilniaus lekiojantis Jonas Basanavičius tik taip ir turėtų kalbėti ar veikti.

Ir nors plačiai šis romanas pristatomas kaip steampunk  žanro knyga, aš dar pridėčiau - sveikas kūrybinis chuliganizmas; atsiribojimas nuo rūpintojėlių ir raudų tautos stereotipų.

P.S. Nekantriai laukiu tęsinio :)
P.P.S. Prisiminta ir prirašyta vėliau. Vienintelė vieta, kurią romane reikėtų patobulinti - moteriškų drabužių aprašymai - ilgas sijonas, iš apačios paraukta, viršuj prigludę, tamsiai rožinės spalvos... net ir labai įtempus vaizduotę nepavyko "pamatyt" :) Autoriui reikėtų konsultantų pagalbos.